Užduotis
Savininkas pirmoje sekundėje, o ne pirmame atsakyme
Daugumoje įmonių yra kambarys, kuriame potencialūs klientai eina pasvajoti apie savo gyvenimą. Jis vadinamas bendra gautaja, visi jį mato, ir būtent tai yra problema: dalykas, į kurį gali atsakyti visi, yra dalykas, į kurį neprivalo atsakyti nė vienas.
Paklauskite komandos, kam priklauso nauja užklausa, ir anksčiau ar vėliau gausite sąžiningą atsakymą: tam, kas pirmas prie jos prisėdino. Tai skamba kaip sveika iniciatyva, bet elgiasi kaip loterija. Užklausos, atėjusios antradienį dešimtą ryto, gauna atsakymą per keturias minutes. Tos, atėjusios penktadienį šeštą vakaro, gauna atsakymą pirmadienį, arba antradienį, arba po trijų savaičių — nuoširdžią apologetiją, prasidedančią žodžiais „atsiprašome dėl vėlavimo“.
iKonekt priskiria užklausas jų atėjimo momentu. Dar prieš tai, kai kas nors ją perskaitė, dar prieš tai, kai kas nors nusprendžia, ar ji atrodo perspektyvi, kontaktas jau turi priskirtą vardą. Nesikeičia atsakymo greitis — jis vis tiek priklauso žmogui su dienynu. Keičiasi tai, kad dabar yra žmogus, kuriam tas tyimas matomas.
Trys būdai nuspręsti ir viena taisyklė po jais
Pagal taisyklę
Šaltinis, produktas, kalba, vertė, žodžiai laiške. Vokiečių kalbos užklausa apie montavimą keliauja pas tą, kas dirba vokiškus montavimus, bet kuriuo paros metu, be jokio prašymo, kad kas nors atkreiptų dėmesį.
Pagal teritoriją
Pašto kodas, regionas, šalis. Klasika, ir vis dar teisingas atsakymas, kai darbas reikalauja, kad kas nors fiziškai atvyktų į vietą.
Pagal grafiką
Paeiliui, su svoriais, jei kai kurie neša daugiau. Nuobodoka, sąžininga ir neįmanoma ginčytis pirmadienio susirinkime — trys nepakankamai įvertintos savybės.
Po visų trijų slypi viena taisyklė, kuri nelenksta: kiekvienas kontaktas bet kuriuo momentu turi lygiai vieną savininką. Ne komandą. Ne eilę su komandos pavadinimu. Vieną žmogų, kurio vardas ant jo, ir kuris gali jį perduoti kitam dviem spustelėjimais — o tada ir perdavimas lieka įrašytas.
Taip, žmonės vieni kitiems perdavinės. Tai ne projektavimo spraga — tai pats projektas. Skirtumas tarp „perdaviau tai Martai, nes ji išmano produktą“ ir „tikėjausi, kad kas nors tuo pasirūpins“ yra maždaug visas šis verslas.
Ką tai leidžia pirmadienį
Priežastis rūpintis priskirimu — ne tvarka. Ta yra, kad rinkinys klausimų, kurie anksčiau buvo neatsakomi, tampa paprastais:
- Kas atėjo per savaitgalį ir kas tai turi?
- Kurie kontaktai ilgiau nei parą negavo atsakymo, ir kieno jie yra?
- Ar kas nors neša dvigubai daugiau nei kiti — ir ar pastebėjome, kol jie patys nepasakė?
- Kai kas nors serga, kur reikia laikinai apgyvendinti jo darbus ir ką jis jau buvo pažadėjęs?
Nė vieno iš šių dalykų nereikia kurti kaip ataskaitos. Visa tai išplaukia iš to, kad savininkas egzistavo nuo pirmos sekundės.
- MWMarekDu atsakė šeštadienį, be priminimo, nes matė, kad jie jo.
- AZAlicjaVisos penkios atsakytos iki devynių. Viena jau užsakyta.
- TKTomekNuo penktadienio serga — abi perduotos vienu veiksmu, jo pastabos išsaugotos.
Be savininko: 0Niekas nelaukė, kol kas nors jausis atsakingas
Prieštaravimas, kurį verta rimtai apsvarstyti
„Automatinis priskirimas siunčia darbus ne tam žmogui.“ Kartais — taip. Taisyklė negali žinoti, kad klientas yra steigėjo draugas, arba kad užklausa, mininti „stogą“, iš tikrųjų yra dėl garantinio remonto.
Bet sąžiningai palyginkime nesėkmės režimus. Neteisingas savininkas: žmogus tai pamato, perkelia, ir visa tai kainuoja vienuolika sekundžių. Jokio savininko: niekas to nemato, niekas neperkelia, ir kaina yra visa užklausa — paprastai sužinoma po mėnesio, kai kas nors ieško gautojoje dėl visiškai kitos priežasties ir randa labai mandagų laišką nuo žmogaus, kuris tuo metu jau nusipirko kitur.
Mes pasirinkome tą nesėkmę, kurią žmogus gali ištaisyti per vienuolika sekundžių.
„Kas nors susidorojo.“
„Kas nors“ nėra žmogus.
Kontaktas, priklausantis visiems, penktadienio vakarą nepriklauso niekam. Čia jis turi vardą ant savęs dar prieš tai, kai kas nors perskaitė pirmą žodį.
Tada tai, ką mato savininkas →